1532 m. ruduo

Ana karaliaus priimamajame Vindzoro pilyje gavo Pembroko markizo titulą per ceremoniją, nenusileidžiančią karūnacijai. Valdovas sėdėjo soste su mano dėde ir Čarlzu Brendonu, Safolko grafu, kuriam buvo neseniai dovanota bausmė ir kuris buvo grąžintas į rūmus, kad galėtų stebėti Anos triumfą. Safolkas atrodė taip, lyg žiaumotų citrinas, jo šypsena buvo neapsakomai gaiži, o dėdę draskė džiaugsmas, kad dukterėčia gauna tokius turtus ir titulą, ir auganti neapykanta jos arogancijai.

Ana vilkėjo raudono aksomo suknia, puošta baltu šermuonėlio kailiuku. Jos plaukai, juodi ir blizgantys it lenktyninio žirgo karčiai, laisvai krito ant pečių tarsi nekaltai mergelei tuoktuvių dieną. Ledi Merė, grafo duktė, nešė markizo mantiją, o Anos freilinos — aš, Džeinė Parker ir tuzinas kitų, pasipuošusių geriausiais savo apdarais, sekėme paskui ją vorele ir stovėjome tylėdamos, kol karalius rišo mantiją ant Anos pečių ir uždėjo ant galvos aukso diademą.

Per puotą mes su Džordžu susėdome šalia ir žiūrėjome į savo seserį, įsitaisiusią prie karaliaus.

Jis neklausė, ar pavydžiu. Tai buvo pernelyg akivaizdu, kad reikėtų teirautis.

— Nepažįstu kitos moters, kuri sugebėtų to pasiekti, — tarė jis. — Ji ypatingai ryžtingai kopia į sostą.

— Aš to niekad nesugebėjau, — atsakiau. — Vienintelis dalykas, kurio troškau nuo vaikystės — tai būti pastebėta.

— Na, tai gali pamiršti, — atvirai, kaip tik brolis gali, rėžė Džordžas. — Būsi pamiršta visam likusiam gyvenimui. Abu būsime niekas. Viskas, ko pasieksiu, bus laikoma jos dovana. O tu niekada jai neprilygsi. Ana bus vienintelė garsioji Bolein. Tu amžiams liksi niekas.

Tas žodis. Niekas. Vos išgirdus kartėlis dingo, aš nusišypsojau.

— Žinai, gali būti visai smagu tapti nieku.

Mes šokome iki vėlumos, o tada Ana išsiuntė visas damas, išskyrus mane.

— Einu pas jį, — tarė ji.

Nereikėjo klausti, ką ji turi galvoje.

— Esi įsitikinusi? — paklausiau. — Judu vis dar nesusituokę.

— Kranmeris bus paskirtas šiomis dienomis, — atsakė sesuo. — Vykstu į Prancūziją kaip karaliaus žmona. Henrikas prispyrė, kad prancūzai priimtų mane kaip karalienę, suteikė man markizo titulą ir žemių. Daugiau nebegaliu atsakyti.

— Viešpatie, tu pati to nori! — tariau staiga supratusi jos nekantravimą.

— Tai gal pagaliau pamilai Henriką?

— O, ne! — nekantriai šūktelėjo Ana, lyg tai būtų visai nesvarbu. — Tiesiog neprisileidau taip ilgai, kad jis kaip pamišęs. Aš irgi. Kartais mane taip sujaudina jo aistra, jo trauka, kad, atrodo, galėčiau pulti į arklininko glėbį. Gavau iš jo pažadą, jau matau save soste. Noriu mylėtis dabar. Šią naktį.

Pripylusi dubenį vandens, kol Ana prausėsi, pašildžiau paklodę.

— Ką apsivilksi?

— Suknelę, su kuria šokau, — atsakė ji. — Ir užsidėsiu karūnėlę. Nueisiu pas jį kaip karalienė.

— Geriau jau Džordžas tegu tave palydi.

— Jis ateina, jau įspėjau.

Baigusi praustis paėmė iš manęs paklodę nusišluostyti. Židinio ir žvakių šviesoje sesers kūnas atrodė dailus kaip žvėries. Į duris pasibeldė.

— Įleisk, — tarė Ana.

Neskubėjau. Sesuo veržėsi sijoną ant juosmens, o aukščiau buvo nuoga.

— Nagi, įleisk, — paragino ji.

Patraukusi pečiais atidariau duris. Išvydęs seserį, kurios nuogas krūtis dengė tik juodos plaukų sruogos, Džordžas atšoko.

— Gali užeiti, — nerūpestingai tarė Ana. — Aš beveik pasiruošusi.

Džordžas sutrikęs klausiamai dirstelėjo į mane ir atsidrėbė į krėslą prie židinio.

Ana, prilaikydama korsetą ant nuogų krūtų ir pilvo, atsuko broliui nugarą, kad tas suveržtų. Brolis pakilo ir suvarstė kaspinus kryžiais. Kiekvieną kartą veriant kaspiną jis paliesdavo Anos odą. Mačiau, kaip sesuo užsimerkia iš malonumo. Džordžas dirbo paniuręs ir susiraukęs.

— Dar kas nors? — paklausė baigęs. — Užraišioti batus? Nublizginti?

— Ar nenori manęs paliesti? — provokavo Ana. — Aš tinku karaliui.

— Tu tinki viešosioms pirtims, — šiurkščiai atsakė jis. — Apsisiausk peleriną, jeigu eini.

— Juk esu patraukli? — tarė ji, atsisukdama į brolį.

Kiek patylėjęs Džordžas atšovė:

— Po šimts, kodėl klausi manęs? Pusei rūmų šį vakarą keliai linko. Ko dar nori?

— Noriu kiekvieno, — atsakė ji be šypsenos. — Noriu, kad pasakytum, jog esu geriausia, Džordžai. Noriu, kad pasakytum čia, priešais Merę.

Jis kimiai sukikeno.

— A, sena konkurencija, — ištarė jis. — Ana, Pembroko markize, esi geidžiamiausia ir turtingiausia šeimos mergina. Pranokai mus abu. Netrukus savo išdidumu ir padėtimi pranoksi savo didžiai gerbiamą tėvą ir dėdę. Ko dar nori?

Klausydama liaupsių, Ana švytėjo, bet išgirdusi klausimą staiga nusigando, lyg būtų prisiminusi turgaus bobų prakeiksmus ir gatvės prekijų šauksmą: „Kekšė!”

— Noriu, kad visi tai žinotų, — atsakė ji.

— Tai palydėti tave pas karalių? — dalykiškai paklausė brolis.

Ana uždėjo savo pirštus ant ištiestos brolio rankos, ir pastebėjau, kaip Džordžas nuo įkypos jos šypsenos įsitempia.

— Ar nenorėtum nusivesti manęs į savo kambarėlį?

— Jeigu norėčiau palydėti galvą dėl incesto — taip.

Ji gundančiai sukikeno.

— Tada puiku. Pas karalių. Bet nepamiršk, Džordžai, esi mano dvariškis, kaip ir visi kiti.

Jis nusilenkė ir išsivedė seserį iš kambario. Klausiau, kaip jie kerta priimamąjį, kopia laiptais aukštyn, ir palaukiau, kol užsitrenkė durys. Pagalvojau, kad Anos troškimas patikti visiems yra tikrai stiprus, jeigu randa laiko paerzinti savo pačios brolį pirmą kartą ketindama sugulti su karaliumi.

Ana grįžo auštant, susisupusi į drabužius kaip kadaise aš. Džordžas ją parlydėjo, padėjo nurengti ir paguldyti į lovą. Sesuo buvo per daug išsekusi, kad galėtų kalbėti.

— Baigta, — tarė ji ir užsimerkė.

— Keletą kartų, spėju, — tarė jis. — Laukiau už durų, miegojau krėsle, ir porąkart naktį mane pažadino jų riksmai ir alsavimas. Meldžiu Dievo, kad turėtume savo įpėdinį.

— Ar nebaisu, kad Henrikas jos neves? Gal ims bodėtis, kai pagaliau pasiekė, ko troško?

— Ne per pusmetį. Dabar, kai pati gauna iš to šiek tiek malonumo, nereikės visą laiką su juo kivirčytis. Galbūt taps mielesnė jam ir — prašau Viešpaties — mums.

— Jeigu bus mielesnė tau, atsidurs tavo lovoje kaip ir karaliaus.

Džordžas pasirąžė, nusižiovavo ir tingiai nusišypsojo man iš viršaus.

— Ji yra karšta, — tarė. — Ana negali išlieti savo karščio niekam kitam. Kol atauš, viliuosi, kad savo pilve turės kūdikį, žiedą ant piršto ir karūną ant galvos. Vivat Anna! Ir išgraužkite — viskas baigta!

Palikau Aną miegančią ir pagalvojau, kad galėčiau susitikti su Viljamu Stafordu, jeigu tokiu metu nukakčiau į dėdės kambarius. Pilis budo. Keliai, vedantys į virtuvę, buvo prigrūsti vežimų su malkomis ir anglimis, atriedėjusių iš girių, prikrautų turgaus vaisų ir daržovių, mėsos, pieno ir ūkininkų sūrių. Dėdės svita ruošėsi naujai dienai. Tarnaitės baigė plauti priimamąjį, virtuvės darbininkai rito rąstus į židinius ir pūtė žarijas, kad įsidegtų.

Dėdės palyda buvo įsikūrusi pustuzinyje kambarėlių į šoną nuo didžiosios menės, sargybiniai miegojo apsaugos kambaryje. Viljamas galėjo būti bet kur. Kirtau priimamąjį ir linktelėjau porai pažįstamų ponų, stengdamasi vaizduoti, kad ieškau savo dėdės ar motinos.

Dėdės apartamentų durys atsivėrė ir lauk išlėkė brolis.

— O, gerai, — tarstelėjo jis, pamatęs mane. — Ana dar miega?

— Miegojo, kai palikau ją.

— Tai eik ir pažadink. Pasakyk, kad kunigija, bent jau dalis, pakluso karaliui, ir galime džiaugtis pergale, bet Tomas Moras paskelbė atsistatydinąs iš savo posto. Karalius sužinos per mišias, kai gaus Moro laišką, bet Aną reikia įspėti iš anksto. Karaliui tai bus didelis smūgis.

— Tomas Moras? — pakartojau. — Maniau, kad jis mūsų pusėje?

Brolis prunkštelėjo iš mano neišmanymo.

— Jis pažadėjo karaliui niekuomet viešai nesvarstyti santuokos anuliavimo. Bet akivaizdu, ką apie tai mano, ar ne? Jis teisininkas, logikos paisantis žmogus, ir vargu ar leis iškraipyti tiesą tūkstantyje Europos universitetų.

— Bet maniau, jog jis nori bažnyčios reformos? — suabejojau. Nebe pirmą kartą dreifavau politikos jūroje, kuri mano šeimai buvo natūrali terpė.

— Reformos, o ne išdraskymo ir ne karaliaus valdžios, — atsakė brolis. — Kas gali žinoti geriau už Tomą Morą, kad karaliui netinka popiežiaus vaidmuo? Jis pažįsta Henriką nuo vaikystės. Niekada nelaikys jo šventojo Petro įpėdiniu. — Brolis nusijuokė. — Pati mintis juokinga.

— Juokinga? Maniau” mes ją remiame.

— Aišku, remiame. Tai reiškia, kad Henrikas gali apsispręsti dėl savo santuokos, gali vesti Aną. Tačiau tik kvailys gali tikėti, jog tai bent kiek pateisinama teisės, moralės ir sveikos nuovokos požiūriu. Klausyk, Mere, nesirūpink. Ana tai supranta. Tiesiog pažadink ją ir pasakyk, kad Moras atsistatydina, o karalius šį rytą išgirs apie tai. Ji turi išlikti rami. Taip nurodė dėdė. Ana turi likti rami.

Pasisukau eiti, ir kaip tik tą akimirką, taisydamasis savo berankovį, į menę įėjo Viljamas Stafordas. Stabtelėjo mane pamatęs ir žemai nusilenkė.

— Ledi Keri, — tarė. — Tada nusilenkė mano broliui: — Lorde Ročfordai.

— Eik, — paragino mane brolis ir nekreipdamas dėmesio į Viljamą stumtelėjo: — Pasakyk jai.

Man neliko nieko kita, kaip tik išskubėti iš kambario nepalietus Viljamo rankos ir neištarus „labas rytas.”

Beveik visą rytą Ana praleido užsidariusi su karaliumi. Abu svarstė, kuo jiems gali pakenkti Tomo Moro atsistatydinimas. Jų pusėje buvo tėvas ir dėdė, Kranmeris ir sekretorius Kromvelis, visi, kas buvo Anos pusėje, visi, kas ragino karalių perimti Anglijos bažnyčios valdžią ir pajamas. Ana ir karalius atėjo pietauti puikiai sutardami. Ana atsisėdo Henrikui iš dešinės — lyg jau būtų karalienė.

Po pietų abu išsiskirstė į karaliaus apartamentus, ir palyda buvo išprašyta lauk. Džordžas šypsodamasis kilstelėjo antakį ir sušnibždėjo: „Jeigu tik būtų pradėtas mažasis princas, taip, Mere?” Tada nudrožė lošti kortomis su Frensiu Vestonu ir pora kitų. Aš išėjau į sodą pasėdėti saulėkaitoje, pasigrožėti upe ir visą laiką ilgėjausi Viljamo Stafordo.

Lyg priviliotas mano minčių, Viljamas netikėtai išdygo priešais.

— Šį rytą ieškojote manęs? — pasiteiravo.

— Ne, — atšoviau kaip rūmų dama. — Dairiausi savo brolio.

— Kad ir kaip ten buvo, aš ieškojau jūsų, — tarė Viljamas. — Ir džiaugiuosi jus suradęs. Labai džiaugiuosi, miledi.

Pasislinkau ant suolelio ir pasiūliau atsisėsti šalia. Kai tik jis priėjo artyn, mano širdis ėmė daužytis. Nuo jo, jo plaukų ir švelnios rudos barzdos sklido aromatas, šiltas vyriškas aromatas. Jaučiau, kad linkstu prie jo, ir vos prisiverčiau išsitiesti.

— Vyksiu su jūsų dėde į Kalė, — tarė jis. — Galbūt galėsiu patarnauti jums kelionės metu.

— Ačiū, — atsakiau.

Abu nutilome.

— Atsiprašau dėl arklidės, — pradėjau. — Išsigandau, kad Ana mus pamatys kartu. Kol ji turi teises į mano sūnų, nedrįstu jos įžeisti.

— Suprantu, — skubiai atsiliepė Viljamas. — Tai buvo akimirka... aš suėmiau jūsų jojimo batelį... ir nenorėjau paleisti.

— Negaliu būti jūsų meilužė, — ištariau tyliai. — Tikrai.

Jis linktelėjo.

— Bet šį rytą ieškojote manęs?

— Taip, — pagaliau atvirai sušnibždėjau. — Negalėjau tverti nė minutės jūsų nepamačiusi.

— Visą dieną sukiojausi šitame sode ir apie markizės langus, vildamasis jus išvysti, — atsakė jis. — Laukiau taip ilgai, kad maniau paimsiu kastuvą ir nuveiksiu ką nors naudinga, kol lūkuriuoju.

— Sodininkautumėte? — kvatodama paklausiau, pagalvojusi, koks būtų Anos veidas, jeigu pasakyčiau, kad įsimylėjau daržą kasantį vyrą. — Vargu ar tai padės.

— Ne, — sutiko jis linksmai. — Bet geriau nei slankioti apie freilinų kambarius kaip kokiam sąvadautojui. Mere, ką mums daryti? Ko jūs norėtumėte?

— Aš nežinau, — prisipažinau atvirai. — Atrodo, kad mane apėmė kažkokia beprotybė ir jeigu turėčiau tikrą draugą, jis mane pririštų, kol viskas praeis.

— Manote, kad praeis? — paklausė Viljamas, lyg būtų įdomu išgirsti kitokią nuomonę.

— O, taip, — atsakiau. — Čia juk įsimylėjimas, tiesa? Tik kad nutiko mums abiem vienu metu. Įsimylėjau jus. Jeigu nebūčiau jums patikusi, pavaikščiočiau lyg apspangusi, pavarvinčiau seilę ir po kurio laiko pasveikčiau.

Jis nusišypsojo.

— Man tai patiktų. Ar negalėtumėte dabar taip pasielgti?

— Mes vėliau juoksimės iš šito.

Tikėjausi, kad Viljamas paprieštaraus. Aš netgi norėjau, kad imtų tikinti, jog tai tikra meilė, nemari meilė, įtikintų sekti savo širdimi, kad ir kiek tai kainuotų.

Bet jis tik linktelėjo.

— Vadinasi, įsimylėjimas? Ir nieko daugiau?

— O, — atsiliepiau nustebusi.

Viljamas pakilo.

— Kada tikitės pasveikti? — dalykiškai paklausė.

Atsistojau šalia. Mane traukė prie jo, prisilietimo geidė kiekvienas mano kūno kaulelis, kad ir ką pliaukštų liežuvis.

— Truputį pamąstykite, — ištarė Viljamas švelniai. Jo burna buvo taip arti mano ausies, kad alsavimas judino sruogą, išsprūdusią iš po gobtuvo.

— Galite būti mano mylimoji, mano žmona. Galėtume pasiimti Kateriną, tiesa? Juk neatims iš jūsų dukters? O kai Ana pagimdys sūnų, sugrąžins ir mūsų Henrį.

— Jis nėra mūsų Henris, — bandžiau kabintis už logikos, girdėdama tokį tylų įtikinantį dėstymą.

— Kas nupirko jam pirmąjį ponį? Kas padarė pirmą laivelį? Kas išmokė nustatyti laiką pagal saulę?

— Jūs, — pripažinau. — Bet niekas, be mudviejų, neatsižvelgs į tai.

— Gal Henris atsižvelgs.

— Jis tik mažas berniukas, neturintis teisės spręsti. O Katerina niekada neturės teisės spręsti. Ji bus tik dar viena Boleinų mergaitė, kurią pasiųs ten, kur panorėję.

— Tada pati parodykite pavyzdį, ir mes išgelbėsime vaikus. Daugiau nė dienos nebūkite kita Bolein. Būkite ponia Staford, vienintelė ir mylimiausia ponia Staford, kuri pati turi žemių ir nedidelį ūkį, mokosi spausti sūrį ir pešti vištą.

Aš nusijuokiau. Viljamas sugavo mano ranką ir įspaudė nykštį man į delną. Mano pirštai nevalingai sugniaužė jo plaštaką ir taip valandėlę stovėjome saulėkaitoje. „Tai rojus”, — galvojau aš kaip pamišusi iš meilės mergiotė.

Už mūsų nuaidėjo žingsniai. Metusi Viljamo ranką lyg nuplikyta, apsisukau. Ačiū Dievui, ten buvo Džordžas be savo ilganosės žmonos. Pažvelgęs į išraudusį mano veidą, į bejausmę Viljamo išraišką, kilstelėjo antakį.

— Sese?

— Viljamas atėjo pasakyti, kad mano kumelė patempė kulkšnelę, — ėmiau improvizuoti.

— Uždėjau jai kompresą, — skubiai pridūrė Viljamas. — Ledi Keri galės pasiskolinti kurį nors karaliaus žirgą, kol Džesmonda pasveiks. Tai užtruks daugiau nei dieną ar dvi.

— Labai gerai, — tarė Džordžas. Nusilenkęs mums Viljamas išėjo.

Leidau jam eiti. Nedrįsau, netgi prie brolio, kuriam būčiau patikėjusi kokią nors kitą paslaptį, nedrįsau šūktelėti pavymui. Viljamas nuėjo šiek tiek apmaudžiai įsitempęs.

Džordžas stebėjo, kaip nulydžiu jį žvilgsniu.

— Jausmai bunda, ledi Keri? — tingiai pasiteiravo.

— Bunda, — prisipažinau.

— Ar čia tas niekas, kuris nieko nereiškia?

Liūdnai šyptelėjau.

— Taip.

— Nepradėk, — patarė jis. — Ana turi likti be dėmelės iki savo vestuvių dienos, ypač dabar, kai miega su karaliumi. Visi atsidūrėme scenos viduryje. Jeigu kyla geismas vyrui, nuslopink jį, sesute, kol Ana ištekės, nes turime būti tyri kaip angelai, o ji — vyriausiasis serafimas.

— Tikrai neketinu voliotis su juo šiene, — atšoviau. — Mano reputacija ne blogesnė už kitų. Tikrai geresnė už tavąją.

— Tada liepk Stafordui liautis rijus tave akimis, — atsakė Džordžas. — Tas vyras atrodo visai netekęs galvos.

— Tikrai? — pagyvėjau. — Ar tikrai, Džordžai?

— Viešpatie, saugok mus, — atsakė brolis. — Alyvos į ugnį. Taip, bijau, kad tai tiesa. Perduok jam, kad tvardytųsi, kol Ana ištekės ir taps Anglijos karaliene, o tada pati galėsi rinktis.

Anos buduare vyko aršus ginčas. Mes su Džordžu, grįžę iš pasijodinėjimo, sustingome jos priimamajame ir apsidairėme. Henriko palydovai ir Anos freilinos nuostabiai vaidino, kad nesiklauso, nors ištempę ausis gaudė kiekvieną žodį, sklindantį už storų durų. Anos klyksmas užgožė nepatenkintą karaliaus bambėjimą.

— Kam Katerinai brangenybės? Kam? Ar ji vėl bus Kalėdoms sugrąžinta į dvarą? Ar ji sėdės mano vietoje, o aš būsiu pamesta dabar, kai gavote, ko troškote?

— Ana, dėl Dievo meilės!

— Ne! Jeigu nors kiek mane mylėtumėte, nereikėtų prašyti! Kaip galiu vykti į Prancūziją be karalienės papuošalų? Ką reikš, jeigu vešitės mane į Prancūziją kaip markizę su saujele deimantų?

— Jų visai ne saujelė...

— Bet tai ne karalienės brangenybės!

— Ana, kai ką Katerinai padovanojo mano tėvas per pirmąsias tuoktuves, jos neturi nieko bendra su manimi...

— Turi! Jos yra Anglijos brangenybės, dovanotos karalienei. Jeigu aš būsiu karalienė, privalau jas turėti. Jeigu karalienė ji — tegu pasilieka. Rinkitės!

Išgirdome Henriko riaumojimą:

— Dėl Dievo meilės, moterie, ką man daryti, kad jums įtikčiau? Juk turite viską, apie ką moteris gali tik svajoti! Ko dabar norite? Suknelės nuo jos pečių? Gobtuvo nuo galvos?

— Viso to ir dar daugiau! — atšovė jam Ana.

Karalius atplėšė duris, mes suskatome guviai šnekučiuotis, o pamatę jį, kaip vienas nusilenkėme.

— Susitiksime per pietus, — šaltai metė Anai per petį.

— Ne, — atkirto ji garsiai. — Nes jau seniai būsiu iškeliavusi. Pietausiu kelyje, o pusryčiausiu Hiveryje. Nesileisiu žeminama.

Henrikas iškart grįžo ir užtrenkė duris. Visi ištempėme kaklus, kad girdėtume tai, ko nematome.

— Jūs manęs nepaliksite.

— Nebūsiu pusiau karalienė, — aistringai ištarė Ana. — Arba imate mane, arba ne. Arba mylite mane, arba visai nemylite. Arba visa esu jūsų, arba niekieno. Su jumis aš nieko nedalinu perpus, Henrikai.

Išgirdome, kaip sušnarėjo jos suknia, kai karalius prispaudė Aną prie savęs. Ir patenkintą atodūsį.

— Turėsite visus Tauerio deimantus, gausite karalienės deimantus ir baržą, — kimiai pažadėjo valdovas. — Gausite, ko trokšta jūsų širdis, nes aš gaunu tai, ko trokšta manoji.

Džordžas žengė į priekį ir uždarė duris.

— Kas paloš su manim kortomis? — žvaliai paklausė jis. — Manau, teks palaukti.

Nuvilnijo tylus juokas, kažkas išsitraukė kortų malką, dar kažkas surado porą kauliukų. Aš pasiunčiau pažą pakviesti muzikantų, kad muzika užmaskuotų visus nepadorius garsus iš Anos miegamojo. Sukausi kaip bitutė visus linksmindama, troškau, kad dvaras žaistų, kol mano sesuo mylisi su karaliumi. Dariau viską, ką išmaniau, kad nereikėtų galvoti apie tai, kaip karalienė sutiks žinią iš karaliaus naujuose ir ne tokiuose prabangiuose namuose, kad reikia atiduoti visas karališkas brangenybes: jos asmeninius žiedus, apyrankes ir vėrinius, visas mažytes meilės dovanėles, kurias Henrikas buvo dovanojęs, nes mano sesuo užsigeidė jomis pasipuikuoti Prancūzijoje.

Tai buvo milžiniška išvyka, didžiausia, kokią surengė Henriko VIII dvaras po kelionės į Aukso Brokato lauką. Ji buvo tokia pat ekstravagantiška ir pretenzinga, kaip anas legendinis žygis. Taip ir turėjo būti, nes Ana buvo pasišovusi pranokti visa, ką Katerina matė ar darė. Todėl mes keliavome iš Henburio į Douverį kaip imperatoriai. Kavalerija jojo priekyje mūsų, šalindama iš kelio priešininkus, tačiau šalį pribloškė vien išvykos mastas ir arklių, vežimų, karietų, ginkluotų sargybinių, samdinių, tarnų skaičius bei raitų damų ir jų palydovų grožis.

Lengvai perplaukėme Lamanšą. Damos nusileido į laivo apačią, Ana nuėjo į savo kajutę ir didžiąją kelionės dalį pramiegojo. Vyrai, susisupę į jojimo apsiaustus, liko denyje ir dairėsi horizonte kitų laivų, siųsdami per rankas puodelius su karštu vynu. Užlipau į denį ir atsirėmusi į turėklą žiūrėjau, kaip laivo pirmgalis skrodžia bangas, klausiau sijų girgždėjimo.

Ant sušalusios mano rankos nusileido šilta ranka.

— Kaip jaučiatės? — sukuždėjo Viljamas Stafordas man į ausį. — Nepykina?

Atsigręžusi nusišypsojau.

— Visai ne, ačiū Dievui. Visi jūreiviai sako, kad jūra labai rami.

— Tikėkimės, kad tokia ir liks, — karštai ištarė jis.

— O, mano neištikimasis riteri! Tik nesakykite, kad nesveikuojate...

— Nelabai, — išsigynė jis.

Norėjau jį apkabinti. Pagalvojau, kad tai meilės išbandymas, kai mylimajam ne per geriausiai. Niekada nemaniau, jog mane trauks prie vyro, kuris serga jūros liga, o štai dabar svajojau atnešti jam vyno su prieskoniais ir šiltai apkamšyti.

— Eime atsisėsti, — pasiūliau dairydamasi aplinkui. Likome niekieno nepastebėti, kiek tai įmanoma dvare, kuris minta paskalomis ir skandalais. Nuvedžiau jį prie susuktų burių krūvos, pasodinau nugara į stiebą, kad galėtų atsiremti. Tada rūpestingai, lyg savo sūnų, apkamšiau apsiaustu.

— Nepalikite manęs, — ištarė taip gailiai, kad ėmiau dvejoti, ar tik manęs neerzina, bet Viljamas žiūrėjo taip nekaltai, kad paliečiau jo skruostą sužvarbusiais pirštais.

— Tik atnešiu karšto vyno.

Nusileidau į pirmą aukštą, kur virėjai kaitino vyną, alų ir raikė gabalais duoną. Kai grįžau, radau Viljamą pasislinkusį ant burės, kad galėčiau įsitaisyti greta. Kol jis valgė duoną, laikiau puodelį, o tada po gurkšnelį pasidalijome vyną.

— Jums geriau?

— Žinoma, ar galėčiau kaip nors jums pasitarnauti?

— Ne, ne, — suskubau atsakyti. — Malonu, kad jums geriau. Gal atnešti dar karšto vyno?

— Ne, — atsakė jis. — Dėkui. Norėčiau pamiegoti.

— Gal užmigtumėte atsilošęs į stiebą?

— Ne, nemanau, kad pavyks.

— Arba atsigulęs ant burės?

— Bijau, kad nusirisiu.

Apsidairiau. Dauguma žmonių buvo nuėję į pavėjinę laivo pusę ir snaudė arba lošė. Mes buvome vieni.

— Gal jus apglėbti?

— Būtų labai malonu, — tyliai atsakė, lyg būtų sunku kalbėti.

Apsikeitėme vietomis. Aš atsirėmiau nugara į stiebą, o jis pasidėjo garbanotą galvą man ant kelių ir, apglėbęs mane per liemenį, užsimerkė.

Glosčiau jo plaukus ir žavėjausi minkšta barzda, virpančiomis blakstienomis. Viljamo galva buvo šilta ir sunki, rankos tvirtai glėbė mane per juosmenį. Mane apėmė pasitenkinimas — kaip visuomet, kai būdavome arti. Atrodė, kad mano kūnas ilgėjosi jo visą gyvenimą, kad ir ką apie tai galvotų protas. Ir pagaliau gavo to, ko troško. Jį.

Atlošiau galvą. Į skruostus dvelkė sūrstelėjęs jūros vėjas. Laivas migdančiai supo, jam pritarė tyli vėjo ir girgždančio laivo lopšinė. Garsai vis labiau tilo, ir aš užsnūdau.

Pabudau nuo šilto jo prisilietimo. Viljamo šnervės uostė mano skreitą, galva trynėsi į šlaunis, rankos tyrinėjo mane po apsiaustu, glostė rankas, liemenį, kaklą, krūtis. Kai mieguista praplėšiau akis, Viljamas pakėlė galvą ir pabučiavo į nuogą kaklą, skruostą, vokus ir pagaliau aistringai įsisiurbė man į lūpas. Jo burna buvo šilta, saldi ir neskubėjo trauktis, liežuvis įsmuko man tarp lūpų ir pažadino mane. Norėjau jį suvalgyti, išgerti, troškau, kad bučiuotų mane, nuverstų ant pemza nušveisto denio lentų, paimtų ir daugiau nepaleistų.

Viljamas paleido mane, bet dabar jau aš sunėriau rankas ant vyriškio kaklo ir prispaudžiau jo lūpas prie savųjų. Tęsti ragino mano, o ne jo aistra.

— Ar čia yra kokia kajutė? Gultas? Kur galėtume nueiti? — dusdamas ištarė jis.

— Damoms perleisti visi patogumai, o savo kajutės aš atsisakiau.

Sudejavęs iš nusivylimo, persibraukė pirštais per plaukus ir nusijuokė iš savęs.

— Dangau, aš kaip užsidegęs pažas! Drebu iš geismo.

— Aš taip pat, — atsakiau. — Viešpatie, aš taip pat.

Viljamas atsistojo.

— Palaukite čia, — įsakė man ir dingo laive. Po kurio laiko grįžo su šviesaus alaus bokalu, pasiūlė man atsigerti, o tada nugėrė pats.

— Mere, mes turime susituokti, — pasakė jis. — Arba turite prisiimti atsakomybę už tai, kad išprotėsiu.

Aš vangiai nusijuokiau.

— O, mano meile.

— Taip, aš, — karštai pritarė jis.

— Jūs kas?

— Aš esu jūsų meilė. Pakartokite.

Jau norėjau atsisakyti, bet jaučiausi per daug išsekusi, kad neigčiau tiesą.

— Mano meilė.

Viljamas nusišypsojo, lyg to būtų pakakę.

— Ateikite čia, — tarė praskleisdamas savo apsiaustą kaip sparną, kviesdamas mane prie laivo turėklo. Paklusniai atsistojau šalia. Viljamas, apgaubęs mano pečius šiltu apsiaustu, priglaudė prie savęs. Paslėpta po apsiaustu uždėjau ranką ant jo liemens ir vien žuvėdroms matant nuleidau galvą jam ant peties. Siūbuodami kartu su laivu, mes ilgai ir ramiai stovėjome.

— Štai ir Prancūzija, — pagaliau ištarė Viljamas.

Pažvelgusi į priekį įžiūrėjau juoduojant žemę. Palaipsniui ėmė ryškėti prieplauka, laivų stiebai ir anglų forto Kalė mūrai. Jis nenoriai paleido mane.

— Ateisiu jūsų aplankyti, kai tik įsikursime.

— Lauksiu jūsų.

Mes atsiskyrėme, nes į denį ėmė lipti žmonės, stebėdamiesi, kokia lengva buvo kelionė, ir žiūrėdami, kaip mąžta atstumas iki Kalė.

— Kaip dabar jaučiatės, jau geriau? — paklausiau stovėdama per ištiestą ranką, jausdama, kaip aistringas intymumas užleidžia vietą įprastam dvaro manieringumui.

Viljamas atrodė sutrikęs.

— A, jūros liga, jau pamiršau apie ją.

Staiga supratau, kad jis mane apmovė.

— Tai jūs visai nesirgote? Ne! Nė sekundės! Tai buvo jūsų planas, kad atsisėsčiau greta, apkamšyčiau ir glausčiau, kol miegojote.

Viljamas atrodė įžūliai patenkintas, nunarino galvą it baramas berniūkštis ir nusišypsojo akinančia šypsena.

— Bet atsakykite man, ledi Keri, ar šitos šešios valandos nebuvo laimingiausios jūsų gyvenime? — atkirto jis.

Prikandau liežuvį. Sustojau pagalvoti. Mano gyvenime buvo tuzinas laimingų momentų. Buvau karaliaus mylimoji, grįžau pas mylintį vyrą, daugel metų sekėsi labiau nei seseriai. Bet laimingiausios šešios valandos?

— Taip, — pripažinau. — Tai buvo laimingiausios šešios mano gyvenimo valandos.

Kai laivas įplaukė į prieplauką, kilo triukšmas ir bruzdesys. Uosto viršininkas, jūreiviai ir doko darbininkai susibūrė ant prieplaukos pažiopsoti, kaip išlipa karalius su Ana, o, kai jų kojos palietė Prancūzijos žemę, garsiai juos pasveikino. Tuomet visi patraukėme išklausyti mišių į šventojo Nikolajaus koplyčią su Kalė gubernatoriumi, kuris nėrėsi iš kailio, kad priimtų Aną lyg karūnuotą karalienę. Tačiau kad ir ką kalbėjo gubernatorius, kad jai įtiktų, Prancūzijos karalius nebuvo toks nuolaidus: kai vyko susitikti su Pranciškumi, Henrikui teko palikti Aną Kalė.

— Jis toks kvailas, — murmėjo Ana, matydama pro Kalė pilies langą, kaip karalius joja sargybinių priekyje, nusitraukia skrybėlę pasisveikindamas su jį pažinusia minia ir atsisukęs balne pamoja pilies pusėn vildamasis, kad Ana jį lydi.

— Kodėl?

— Jis turėjo žinoti, kad Prancūzijos karalienė ignoruos mane, juk ji ispanė kaip ir Katerina. O kai Navaros karalienė irgi atsisakė su manimi pasimatyti, karalius nusileido. Jos nereikėjo net klausti, bet Henrikas suteikė jai progą paprieštarauti.

— Ar ji paaiškino kodėl? Ji buvo tokia maloni mums, kai buvome vaikai.

— Ji pareiškė, kad mano elgesys skandalingas, — atsakė Ana. — Viešpatie, kaip pučiasi tos moterys, kai yra ištekėjusios ir saugios! Galima pagalvoti, kad nė viena nesistengė sumedžioti vyro.

— Vadinasi, mes taip ir nepasimatysime su Prancūzijos karaliumi Pranciškumi?

— Oficialiai negalime, — patvirtino Ana. — Nėra damos, kuri galėtų mane priimti. — Ji pabeldė pirštais į lango rėmą. — Katerina buvo sutikta pačios Prancūzijos karalienės ir visi prisimena, kaip jos susidraugavo.

— Na, dar nesi karalienė, — neapgalvotai tarstelėjau.

Ji metė į mane ledinį žvilgsnį.

— Taip, — atsakė. — Žinau. Per pastaruosius šešerius metus pastebėjau. Turėjau laiko, ačiū, kad priminei. Bet būsiu karalienė. Ir kai kitą kartą atvyksiu į Prancūziją kaip karalienė, Margarita Navarietė pasigailės, kad mane šitaip įžeidė. Kai sieks ištekinti savo mergaites už mano sūnų, aš nepamiršiu, jog ji apšaukė mane skandaliste, — Ana rūsčiai pažvelgė į mane. — Ir nepamiršiu, jog tu visuomet skubėjai man’ priminti, kad nesu karalienė.

— Ana, aš tik norėjau pasakyti...

— Tada užsičiaupk ir pasistenk pagalvoti prieš prasižiodama, — rėžė ji.

Henrikas pakvietė Prancūzijos karalių į Kalė pilį, ir dvi dienas freilinos su Ana priešaky turėjo tvardytis, kad nedirsčiotų pro langus į Pranciškų, iš kurio stulbinančio grožio matė tik pakaušį. Tikėjausi, kad Ana pasius šitaip nustumta į šalį, bet ji paslaptingai šypsojosi. Kai Henrikas kasnakt po pietų pasirodydavo jos kambaryje, būdavo sutinkamas su tokia puikia nuotaika, jog neabejojau, kad ji yra kažką sumaniusi.

Ana ėmė mokyti mus ypatingo šokio, kuriam vadovavo pati ir į kurį vėliau turėjo būti įtraukti pietaujantys svečiai. Neliko abejonių, kad ji ketina įsibrauti į Prancūzijos karaliaus puotą ir pašokti su juo.

Jaunesnės freilinos stebėjosi, kaip ji drįsta pasipriešinti papročiams, bet aš žinojau, kad jos planui karalius pritaria. Henrikas apsimes nustebęs, kai ji įeis. Ir karalienė Katerina mokėdavo apsimesti nustebusi, kai pasirodydavo persirengęs jos vyras. Jaučiausi sena ir patyrusi pagalvojusi, kad tiek metų vaidinome neatpažįstą karaliaus, o dabar tą žaidimą pratęs Ana, ir visas dvaras turės tuo žavėtis.

Nepaisant to, kad sesuo reikalaudavo su ja rytais jodinėti, popiet šokti, vidudienį ištaikydavau išsmukti į Kalė gatves, kur prie nedidelės aludės visuomet rasdavau manęs laukiantį Viljamą Stafordą. Įsitempęs mane vidun, kad nematytų smalsios akys, pastatydavo šviesaus alaus bokalą.

— Viskas gerai, mano meile? — paklausdavo jis.

Aš šypsodavausi ir atsakydavau: „Taip. O jums?”

Jis linkteldavo.

— Rytoj išjosiu su jūsų dėde, gavau žinią apie arklius, kurie jam galėtų patikti. Tik kainos absurdiškos. Kiekvienas prancūzų žirgų augintojas šį sezoną pasiruošęs nudirti nuo anglų lordo kailį, nes bijo, kad daugiau jie niekada nepasirodys.

— Dėdė minėjo, kad nori paskirti jus vyriausiuoju arklininku. Mums būtų visai neblogai, ar ne? — tariau ilgesingai. — Galėtume dažniau matytis, jeigu prižiūrėtumėte mano arklį, galėtume kartu jodinėti.

— Ir susituokti, žinoma, — paerzino jis. — Jūsų dėdė būtų patenkintas, kad arklininkas veda jo dukterėčią. Ne, mano meile, nemanau, kad mums abiem tai būtų gerai. Netikiu, kad mums abiem yra vieta rūmuose, — jis palietė mano skruostą. — Nenoriu atsitiktinai susitikinėti su jumis kiekvieną dieną. Noriu matyti jus dieną naktį, susituokti ir gyventi tuose pačiuose namuose.

Tylėjau.

— Aš lauksiu jūsų, — tyliai ištarė Viljamas. — Žinau, kad dabar esate nepasirengusi.

Pasižiūrėjau jam į akis.

— Tai nereiškia, kad jūsų nemyliu. Tai dėl vaikų, šeimos ir Anos. Anos — labiau už viską. Nežinau, kaip galėsiu ją palikti.

— Nes Anai jūsų reikia? — paklausė jis nustebęs.

Aš sukikenau.

— Dieve švenčiausias! Ne! Nes ji manęs neišleis. Ana nori, kad būčiau po akimis, kad ji žinotų esanti saugi. — Nutilau negalėdama paaiškinti jam senos konkurencijos tarp mūsų. — Bet kokia jos pergalė sumažėja perpus, jeigu aš jos nematau. O jeigu man kas nors blogai, kas nors parodo nepagarbą ar paniekina, ji tai akimirksniu pajunta ir — netgi už mane atkeršijusi — širdyje švilpauja iš pasitenkinimo, kad antausis teko man.

— Ji kaip velnias, — ištarė jis, ištikimas man.

Sukikenau.

— Norėčiau pritarti, — prisipažinau, — bet, tiesą sakant, man irgi. Pavydžiu jai, kaip ji pavydi man. Juk visą laiką mačiau, kaip ji kyla. Niekada nebuvau taip aukštai, kaip ji dabar. Man tenka su tuo susitaikyti. Žinau, kad supančiojo karalių, o aš nesugebėjau. Bet taip pat žinau, kad to ir netrokštu. Kai pagimdžiau sūnų, norėjau tik būti su vaikais kuo toliau nuo rūmų, o karalius toks...

— Toks? — paragino Viljamas.

— Toks godus. Ne tik meilės, visko. Jis pats kaip vaikas. Kai susilaukiau savo vaiko, tikro vaiko, supratau, jog neturiu kantrybės su vyru, kuris nori būti linksminamas kaip vaikas. Vos tik supratau, kad karalius Henrikas yra toks pat savanaudis kaip jo mažasis sūnelis, nebegalėjau daugiau jo mylėti. Žiūrėjau į jį tik neapkęsdama.

— Bet nepalikai jo.

— Negalima palikti karaliaus, — paprastai paaiškinau. — Jis tave palieka.

Pripažindamas tiesą Viljamas linktelėjo.

— O kai paliko mane dėl Anos, atsisveikinau su juo be gailesčio. Kai dabar šoku, pietauju ar kalbuosi su juo — dirbu freilinos darbą. Leidžiu jam įsivaizduoti, kad jis yra žavingiausias vyras pasaulyje, žiūriu, šypsausi ir visaip kitaip leidžiu manyti, jog tebesu įsimylėjusi.

Viljamas stipriai apglėbė mane per liemenį.

— Bet nesate, — pasitikslino.

— Paleiskite mane, — sušnibždėjau. — Jūs mane spaudžiate.

Jis spustelėjo dar stipriau.

— Na, gerai, — atsakiau. — Žinoma, ne. Atlieku Boleinų mergaitės, Hovardų giminės damos pareigas. Žinoma, kad nemyliu.

— Ar iš viso ką nors mylite? — paprastai pasiteiravo dar tvirčiau laikydamas.

— Nieką, — atsakiau provokuodama.

Jis vienu pirštu pakėlė mano veidą už smakro ir įsmeigė žibančias rudas akis, lyg norėtų pažvelgti į mano sielą.

— Šitą nieką, — patikslino.

Bučinys, pasiekęs mano lūpas, buvo lengvas kaip plunksnos palietimas.

Tą vakarą Henrikas ir Pranciškus atskirai pietavo Stapl Hole. Rūmų damos su Ana priešaky, paslėpusios puošnias suknias po apsiaustais, o gobtuvus — po kapišonais, išsmuko iš pilies. Mes susibūrėme vestibiulyje prie menės ir, nusimetusios pelerinas, padėjome viena kitai užsidėti domino, auksines kaukes ir auksinius gobtuvus. Vestibiulyje nebuvo veidrodžių, todėl nemačiau, kaip atrodau, bet kitos aplinkui mane tviskėjo auksu, ir aš supratau, jog žibu tarp jų. Ana žaižaravo ypač: pro vanago formos auksinės kaukės plyšius tviskėjo juodos akys. Su krentančiais ant pečių juodais plaukais po auksiniu gobtuvo šydu atrodė turtinga ir nesutramdoma.

Sulaukusios ženklo išbėgome šokti. Henrikas su karaliumi Pranciškumi negalėjo atplėšti nuo Anos akių. Aš šokau su seru Frensiu Vestonu, kuris prancūziškai kuždėjo man į ausį dviprasmiškus pasiūlymus, atseit, manydamas, jog esu prancūzė, kuri mielai priims. Mačiau, kaip Džordžas skubiai išveda šokti damą, kad tik netektų šokti su savo žmona.

Šokiui pasibaigus Henrikas pasisuko į vieną šokėją ir nuėmė kaukę, demonstratyviai apėjo kambarį, atskleisdamas kitas užsimaskavusias damas, kol pagaliau priėjo prie Anos.

— A, Pembroko markizas, — įtikinamai nustebo karalius Pranciškus. — Anksčiau pažinojau kaip panelę Aną Bolein, gražiausią merginą savo dvare, dabar esate dailiausia Henriko dvaro moteris.

Ana patenkinta nusišypsojo ir atsisuko į Henriką.

— Vienintelė mergina, galėjusi jums prilygti, buvo kita Boleinų mergaitė, — ieškodamas manęs tęsė Pranciškus. Pergalinga Anos akimirka nublanko, ji mostelėjo man išeiti į priekį lyg norėtų pasiųsti į kartuves.

— Mano sesuo, jūsų didenybe. Ledi Keri, — tarė ji.

Pranciškus pabučiavo man ranką.

— Enchanté, — gundančiai sušnibždėjo.

— Pašokime dar! — staiga suirzusi dėl dėmesio man, kaip ir tikėjausi, šūktelėjo Ana. Muzikantai akimirksniu palietė stygas, ir dvaras linksminosi visą vakarą, o kiekvienas puotos dalyvis nėrėsi iš kailio, kad Ana būtų laiminga.

Tuo vakaru baigėsi formalus vizitas į Prancūziją. Kitą dieną mes praleidome dėdamosi daiktus kelionei namo. Pūtė priešpriešinis vėjas, tad teko užtrukti Kalė pilyje, kasryt klausinėjant laivo kapitono, kada galėsime išplaukti. Ana su karaliumi medžiojo ir linksminosi kaip Anglijoje. Dar geriau negu ten, nes Prancūzijoje jojant gatve niekas nemiauksėjo ir nešaukė „kekšė.” Atidėjus kelionę mes su Viljamu galėjome laisvai susitikinėti.

Kiekvieną dieną išjodavome į vakarus nuo miesto, į kieto smėlio paplūdimį, kuris driekėsi, kiek akys užmato. Kartais arkliai verždavosi šuoliuoti palei vandenį, ir leisdavome jiems pralėkti pakrante. Tada užjodavome į kopas. Viljamas nukeldavo mane nuo balno, patiesdavo ant žemės apsiaustą ir mes abu gulėdavome apsikabinę, bučiuodavomės ir kuždėdavomės tol, kol kone imdavau verkti iš geismo.

Ne vieną kartą bandžiau atrišti jo kelnių raiščius ir atsiduoti be ceremonijų, kaip kaimietuke po gundančia saule, kur tekliudė žuvėdrų klyksmai. Viljamas bučiavo mane, kol burna ėmė perštėti nuo bučinių, lūpos patino ir suskerdėjo, ir visą ilgą vakarą, kai teko pietauti su damomis ir nematyti jo, priglaudusi lūpas prie šalto stiklo, jaučiau aistringų jo bučinių paliktas mėlynes. Jis nesigėdydamas glamonėjo visą mano kūną, atvarstė mano korsažą, nuleido ant klubų ir glamonėjo nuogas krūtis, tada nuleidęs garbanotą galvą ir čiulpė mane tol, kol ėmiau šaukti iš malonumo. Tada aš pagalvojau, kad malonumas augs, augs, ir kai nebegalėsiu ištverti, jis sukąs mano bambą, kad susiraukčiau iš skausmo ir atstumčiau jį, šaukdama iš pasipiktinimo, o ne dūsaučiau.

Viljamas, šiltai mane apkamšęs, gulėdavo greta nejudėdamas, kol mano alkis aprimdavo. Tada apversdavo, užguldavo ilgu liaunu kūnu, nutraukdavo gobtuvą, kad galėtų suimti saują plaukų nuo kaklo ir kramsnodavo kaklą prisispaudęs taip, kad jaučiau jo lytį per suknelę ir pasijonius. Spausdavausi prie jo kaip kekšė, lyg melsčiau baigti, ką pradėjęs, be mano leidimo, nes negaliu pasakyti „taip.” Ir, Dievas mato, negaliu pasakyti „ne“.

Jis kyšteldavo kartą, paskui vėl, aš riesdavausi prie jo, žinodama, kas bus toliau, ir laukdama to. Jis imdavo judėti greičiau, pajusdavau vėl augančią manyje pasitenkinimo bangą, kylančią ten, kur negalėsiu sustoti, noriu to ar ne... ir tuomet, prieš pat pasiekiant viršūnę glamonėmis, jis sustingdavo ir atsidusęs atsiguldavo prie manęs, prisitraukdavo arčiau ir bučiuodavo mano akis, nepaleisdamas tol, kol nustodavau drebėti.

Kiekvieną dieną, kai vėjas pūtė į krantą ir laivai buvo įkalinti uoste, mes jodavome į kopas ir mylėdavomės, iš tikrųjų nesimylėdami, tik aistringai glėbesčiuodamiesi. Kiekvieną dieną prieš savo valią tikėdavausi, kad tai bus diena, kai sušnibždėsiu „taip“, arba jis privers. Bet kaskart jis sustodavo sekundę, akimirką prieš man sutinkant, apkabindavo mane ir ramindavo, lyg mane būtų draskęs skausmas, o ne aistra. Neretai negalėjau vieno atskirti nuo kito.

Dvyliktą dieną mes vedėme arklius iš kopų į pakrantę. Viljamas staiga sustojo ir pakėlė akis.

— Vėjas pasikeitė.

— Ką? — kvailai leptelėjau. Tebebuvau apkvaitusi iš malonumo. Net nejutau vėjo. Kaip nejutau smėlio po auliniais, nemačiau į krantą riaumojančių didelių bangų, nejaučiau šiltos popiečio saulės, kaitinančios kairį skruostą.

— Pučia nuo žemyno, — paaiškino Viljamas. — Galės išplaukti.

Uždėjau ranką ant kumelės kaklo.

— Išplaukti? — pakartojau.

Atsisukęs jis išvydo mano apsvaigusį veidą ir nusijuokė.

— Oi, mieloji, jūs toli, tiesa? Prisimenate, mes negalėjome plaukti į Angliją, nes laukėme palankaus vėjo? Tai va. Vėjas pasisuko. Išplauksime rytoj.

Žodžiai pagaliau pasiekė mano sąmonę.

— Tai ką darysime?

Apsivyniojęs arklio vadeles sau apie ranką priėjo užkelti mane ant balno.

— Manau, plauksime. — Suėmęs ranka batelį kilstelėjo mane ant arklio. Pajutau, kaip kūnas maudžia nuo nenumalšintos aistros, dar vienos aistros, dvyliktą neišpildytos aistros dieną.

— O kas tada? — neatlyžau. — Juk negalėsime taip susitikinėti Grinviče.

— Ne, — maloniai sutiko jis.

— Tai kaip mes susitiksime?

— Galėsite rasti mane arklidėje, o aš jus — sode. Mums visuomet pavykdavo, ar ne? — Jis lengvai užšoko ant savo arklio ir nedrebėjo kaip aš.

Negalėjau rasti žodžių.

— Nenoriu taip susitikinėti.

Viljamas suraukęs antakius pasitaisė balnakilpę, tada išsitiesė ir mandagiai nusišypsojo.

— Galėsiu šią vasarą palydėti jus į Hiverį, — pasiūlė.

— Po septynių mėnesių! — šūktelėjau.

— Taip.

Prijojau arčiau, negalėjau patikėti, kad jam tas nerūpi.

— Nenorite kiekvieną popietę kaip šiandien susitikti su manimi?

— Žinote, kad noriu.

— Tai kaip?

Jis šyptelėjo šiek tiek erzinančiai.

— Nemanau, kad tai įmanoma, — tyliai pasakė. — Hovardai turi per daug priešų, kurie suskubtų raportuoti apie palaidą jūsų elgesį. Jūsų dėdės palydoje per daug šnipų, kad ilgai likčiau nesusektas. Mums pasisekė, turėjome dvylika dienų, jos buvo pasakiškos. Bet nemanau, kad pavyks tą pakartoti Anglijoje.

— O.

Mano žirgas pasuko galvą, saulė ėmė šildyti man nugarą. Atsiritusi banga netikėtai aptaškė iki kelių ir išgąsdino mano kumelę. Nepajėgiau jos suvaldyti, neįstengiau duoti komandos. Nepajėgiau įsakyti ir sau.

— Manau, nepasiliksiu jūsų dėdės palydoje.

Viljamas prigretino savo arklį prie manojo.

— Ką?

— Manau, keliausiu į savo ūkį ir išmėginsiu jėgas žemdirbystėje. Viskas ten laukia manęs. Pavargau nuo rūmų. Nesu sutvertas tokiam gyvenimui. Esu pernelyg nepriklausomas, kad tarnaučiau ponui, netgi tokiam kilmingam, kaip jūsų giminė.

Išsitiesiau. Padėjo Hovardiškas išdidumas. Atlošiau pečius, kilstelėjau smakrą.

— Kaip norite, — atsakiau šaltai kaip jis.

Viljamas linktelėjo ir sulaikė savo žirgą. Pasiekėme pilies sienas kaip dama ir jos palydovas. Apsvaigę mylimieji liko toli kopose, buvome Boleinų mergina ir Hovardų vyras, grįžtantys į rūmus.

Uostas buvo atviras, saulė dar aukštai, akmenimis grįstomis gatvėmis į pilį mes jojome greta. Radę atvirus vartus kirtome pakeliamąjį tiltelį ir pasukome tiesiai į arklidę. Čia vyrai plovė arklius ir trynė juos šiaudų gniūžtėmis. Karalius su Ana buvo grįžę prieš pusvalandį, jų arklius pavedžiojo, kad atvėstų, ir tik tuomet ėmė prausti ir šerti. Atviram pokalbiui ten buvo ne vieta.

Viljamas nukėlė mane nuo balno. Kai jo rankos atsidūrė ant mano liemens, kūnas glustelėjo prie manojo, mane pervėrė toks ilgesys, kad riktelėjau lyg įgelta.

— Ar viskas gerai? — paklausė statydamas mane ant kojų.

— Ne! — atšoviau piktai. — Negerai. Ir jūs tai žinote.

Tą akimirką Viljamas atrodė sukrėstas. Stvėręs mane už rankos šiurkščiai prisitraukė prie savęs.

— Dabar jaučiatės taip, kaip aš jaučiausi ilgus mėnesius, — pareiškė aistringu pusbalsiu. Dabar jaučiatės taip, kaip jaučiausi dieną naktį nuo tada, kai pirmą kartą jus išvydau ir kaip jausiuosi visą savo gyvenimą. Pagalvokite apie tai, Mere. Ir pakvieskite mane. Pakvieskite, kai suprasite, kad be manęs negalite.

Išlaisvinusi ranką iš jo gniaužto ir atsitraukiau. Tikėjausi, kad vysis, bet Viljamas nepajudėjo. Ėjau lėtai, kad išgirsčiau netgi pašnibždomis tariamą savo vardą ir galėčiau atsisukti. Traukiausi nuo jo vilkdama kojas. Nors kiekvienas mano kūno colis šaukėsi likti su juo, praėjau pro arką pilies durų link.

Norėjau traukti į savo kambarį ir išsiverkti, bet einant pro didžiąją menę iš krėslo pakilo Džordžas ir tarė:

— Laukiau tavęs, kur buvai?

— Jodinėjau, — atsakiau trumpai.

— Su Viljamu Stafordu, — užsipuolė jis.

Neslėpiau paraudusių akių ir drebančių lūpų.

— Taip, na ir kas?

— Dieve, — globėjiškai atsiliepė jis, — kvaila mergše. Eik ir nusiprausk, kad iš tavo veido niekas nepamatytų, ką veikei.

— Aš nieko neveikiau! — piktai sušukau. — Nieko! Ir kas man iš to!

Jis sutriko.

— Vis tiek. Paskubėk.

Nuėjusi į savo kambarį pašlaksčiau vandeniu akis, nusišluosčiau rankšluosčiu veidą. Kai pasirodžiau Anos priimamajame, pustuzinis damų kortavo, o lango ertmėje manęs laukė surimtėjęs Džordžas.

Jis atsargiai apsidairė ir paėmęs už parankės nusivedė į paveikslų galeriją, kuri ėjo palei didžiąją menę ir tokiu dienos metu buvo tuščia.

— Tave pastebėjo, — pasakė jis. — Juk nemanei, kad praeis kaip niekur nieko.

— Kas praeis?

Jis sustojo kaip įbestas ir pažvelgė į mane su nebūdingu rimtumu.

— Negudrauk, — pasakė. — Išėjai iš kopų padėjusi galvą jam ant peties, su jo ranka ant liemens, o plaukai plaikstėsi vėjyje. Negi nežinai, kad dėdė visur turi šnipų? Negi manai, kad pavyks pasislėpti?

— Kas man bus? — paklausiau baikščiai.

— Nieko, jeigu čia ir sustosi. Štai kodėl sakau aš, o ne dėdė ar tėvas. Geriau jiems nesužinoti. Jeigu įdomu, jie dar nežino. Tai tarp mudviejų. Ir turi baigtis.

— Aš myliu jį, Džordžai, — vos girdimai ištariau.

Džordžas nunarino galvą ir, tempdamas mane su savimi, nužingsniavo galerija.

— Tai visai nieko nereiškia tokiems žmonėms kaip mes. Ir tu žinai.

— Negaliu miegoti, negaliu valgyti, negaliu nieko, tik galvoti apie jį. Naktį jį sapnuoju, visą dieną laukiu, kad pamatyčiau, o kai išvystu, širdis apsiverčia ir manau, kad mirsiu iš geismo.

— O jis? — nejučia susidomėjęs pasiteiravo brolis.

Pasukau galvą, kad brolis nepastebėtų skausmo mano veide.

— Maniau, kad jaučią tą patį. Bet šiandien, kai pasisuko vėjas, jis pasakė, kad plauksime į Angliją ir negalėsime susitikinėti kaip čia, Prancūzijoje.

— Na, jis teisus, — šiurkščiai nukirto Džordžas. — Ir jeigu Ana elgtųsi kaip dera, nei tu, nei tuzinas kitų damų nesivalkiotų po Prancūziją ir neflirtuotų su savo palydovais.

— Viskas yra ne taip, — užsiplieskiau. — Viljamas nėra mano palydovas. Tai vyras, kurį aš myliu.

— Prisimeni Henrį Persį? — staiga paklausė Džordžas.

— Žinoma.

— Jis buvo įsimylėjęs. Dar daugiau, buvo susižadėjęs ir netgi susituokęs. Ar tai išgelbėjo jį? Ne. Mylintis, sudaužyta širdimi, be vilties, jis trūnija Nortamberlende, apvesdintas su moterimi, kuri jo neapkenčia. Gali rinktis. Gali mylėti ir kankintis arba gali paimti iš meilės, kas geriausia.

— Kaip tu? — paklausiau.

— Kaip aš, — niūriai atsakė jis.

Džordžas nevalingai pažvelgė į galeriją, kur seras Frensis Vestonas per Anos petį sekė partitūrą. Seras Frensis pajuto žvilgsnį ir pakėlė akis. Pamiršęs, kad man reikia nusišypsoti, pažvelgė pro mane į brolį. Jo žvilgsnis buvo labai intymus.

— Aš niekada nesivadovauju savo troškimais, niekada jų neklausau, — tęsė Džordžas. — Pirmenybę teikiu šeimai ir kiekvieną dieną man tai kainuoja. Nedarau nieko, kas gali sukelti nepatogumų Anai. Meilė nesuderinama su mumis, Hovardais. Pirmiausia ir svarbiausia — esame dvariškiai. Mūsų gyvenimas — rūmai. O rūmuose tikrai meilei ne vieta.

Seras Frensis santūriai nusišypsojo, kai Džordžas jo nepažino, ir vėl grįžo prie muzikos.

Džordžas suėmė šaltus mano pirštus.

— Turi liautis su juo susitikinėti, — pasakė. — Turi prisiekti savo garbe.

— Negaliu prisiekti garbe, nes jos neturiu, — atsakiau. — Ištekėjau už vyro ir apgaudinėjau jį su karaliumi. Kai grįžau pas jį, mirė man nespėjus pasakyti, kad jį myliu. Dabar radau vyrą, kurį galėčiau mylėti visa širdimi ir siela, o tu prašai prisiekti savo garbe, kad su juo nesusitikinėsiu... gerai, pažadu. Savo garbe. Garbe, kurios mes, Boleinai, nebeturime.

— Šaunu, — atsakė Džordžas ir apkabinęs mane pabučiavo į lūpas. — Ir liūdesys tau tinka. Atrodai tokia gundanti.

Išplaukėme kitą dieną. Ieškojau Viljamo denyje. Pastebėjusi, kad jis stengiasi manęs nematyti, nusileidau į apačią pas kitas damas ir susiraičiusi ant pagalvėlių užmigau. Labiau už viską pasaulyje troškau pramiegoti pusmetį, kad galėčiau keliauti tiesiai pas vaikus į Hiverį.